17. Atrodo visiškai nebaisi ir jokių slegiančių jausmų ir audrų mintyse nesukelianti skaičių pora. Galvoje bandau nustumti besiveržiančias patirtis ir išmoktas pamokas. Galbūt seniau nesureikšmindavau metų kaitos, galbūt mėgaudavausi jais labiau, tačiau šiemet mėnesiai buvo be galo spartūs. Lyg vienas mirktelėjimas prabėgę metai įpynė mane į besisukantį viesulą, kuris niekaip nesiteikia sustoti.
Metas prisiminimams ir apžvalgai. Metas išpažinčiai, naujoms nuodėmėms ir tikslams.
Trumpi žodžių junginiai, kurie, lyg aukso skrynia, talpina savyje tuziną prisiminimų. Metaforos ir esmės slėpimas. Iššifruok dienas. Tas 365 dienas. Kiekviena persmelkta rutinos, kiekviena kažkuo išskirtinė. Kiekvieną dieną atradau ką nors naujo ir dar kartą nusivyliau. Galybę kartų norėjau nuleisti rankas ir nebejausti jų svorio, galybę kartų per skausmą stūmiau save pirmyn. Antonimai, kasdien keičiantys vienas kitą akimirksnio intervalais. Tiesa ta, jog rudenį per daug besigilindama į savo jausmus galiausiai pradėjau visiškai jais nesidomėti. Visko pasidarė per daug, viskas susikaupė per giliai, tebeliko tik laukti. Išlaukti, kol bus geriau, išlaukti, kol baigsis savidistrukcija. Troškau ir vis dar trokštu be galo daug, žinau, jog turiu duomenų tikslam pasiekti, esu puiki planavime ir kai tikslą užsibrėžiu – tikrai jį pasieksiu. Tačiau šiemet kažkas baisaus nutiko mano motyvacijai. Ji dingsta neatsisveikinus, jei idėjos nesiimu akimirksniu. Dalykai, teikę man džiaugsmą, tampa kasdienės rutinos dalimi ir nebedžiugina taip, kaip anksčiau. Bandau susigrąžinti motyvaciją ir pastoviai ją palaikyti. Visuomet pati save motyvuodavau, sakydavau eiti pirmyn savo tikslų link, realistiškai žinodavau savo galimybes, žinodavau, jog jei užsibrėšiu – tai ir padarysiu. Aš kuriu savo likimą, aš kuriu savo elgesį ir darau įtaką veiksmams.
Tik aš galiu sau padėti. Tik aš galiu save sužlugdyti.
Rašydama apie tai susidėlioju savo mintis, bandau skirstyti prioritetus ir vėl susidraugauti su produktyvumu. Man seksis neblogai. Tikiu, jog taip bus. Planų per daug, tikslai per dideli, o laiko per mažai. Lengvai linguoju į šonus mėgstamiausių dainų ritmais, šypsausi ir verkiu. Myliu gyvenimą. Mylėsiu save. Mylėsiu vis stipriau.
Svajojau dvyliktą valandą nakties. Dažnai laukdavau, kol prabėgs diena, kol galėsiu kristi į lovą, į netikrą pasaulį, kurį susikūriau, atskirdama jį nuo kasdienybės. Krisdavau į lovą ir akimirksniu užmigdavau iš nuovargio. Vis norėdavau neužmigti ilgiau, sukurti daugiau siužetinių linijų, verkti dėl dalykų, kurie niekados netaps tiesa. Tačiau, kas gi yra tiesa? Kodėl negalime savo vaizdinių laikyti grynų gryniausia tiesa? Kodėl bijome išlįsti iš rėmų? Rausvas kambarys nebeegzistuodavo, aš skrieju, aš toli toli. Nenoriu užmigti, nenoriu ir atsikelti. Kažkodėl noriu gyventi kitą gyvenimą, kurį kuriu vidurnakčio mėnesienoje. Kodėl turiu kurti jį tik naktimis ir išgyventi vos po kelias minutes svajonės, kai galiu turėti svajonę kasdien ir su kaupu – 24 valandas. Kasdien gyventi taip, kaip tas minutes prieš pasineriant į sapną, nėra svajonė. Tai kiekvieno iš mūsų realybė. Tai galėtų tapti realybe, jei tik nebijotume, jei tik būtume laisvi ir tikri pirmiausiai su pačiu savimi. Noriu pradėti gyventi taip, jog po dešimties metu man nebereikėtų nė prisiminti apie dvi minutes prieš miegą. Tai gyvenimo tikslas, kurį realizuoti yra privalu. Aš čia ne veltui. Ne veltui gimiau ir kvėpuoju. Turiu kažką palikti po savęs. Turiu dirbti tiek, kad nebereiktų savęs pristatinėti. Turiu tapti savo svajonių objektu,o ne stebinčiuoju.
Naikinau viską, kas mane supo. Kūriau tai, kas mane džiugino. Atradau laisvę žodžiuose. Atradau drąsą savo teisėje į žodį. Išreiškiau savo galią.
Nepastebėdavau, kaip atstumdavau žmones, kaip staiga netekdavau jų. Nepastebėdavau, kaip jų nebelikdavo, tačiau kasdienybėje nepasigesdavau. Jie nebuvo svarbūs, jie nedarė įtakos mano gyvenimui, o tik smugdė mane. Ilgai tikėjau, jog tai mano kaltė. Norėjau įtikti, norėjau būti mergina, su kuria visi bendrauti nori. Nepasisekė ir amžinai dėkosiu likimui, kad taip įvyko. Tikri žmonės ir visiškai tikra aš. Asmenybės tobulinimas ir kūrimas nekeičiant nieko, neprisitaikant prie rėmų. Atradau savo galią ir išdrįsau laisvai reikšti savo nuomonę, pasiūlymus, mintis. Pamažu grįžo besąlygiška meilė tekstui. Pirštus ir riešus skauda, tačiau jausmas, kai išlieji tai, ką jauti, kai tuščią lapą pripildai savęs, yra nepakartojamas. Kai sulauki įvertinimo, šypsenos, istorijų iš žmonių, kurie išgyvena tą patį, lupų, kai sulauki palaikymo ir pasitikėjimo, norisi žengti jau nebe vieną, o tris žingsnius pirmyn ir niekados neatsigręžti į paskui tave sekantįjį.
Jakšto gatvė ir Porto krantinė.
Vietos. Naujai atrastos vietos ir su jomis susiję prisiminimai buvo bene svarbiausias mano septynioliktų gyvenimo metų akcentas. Aplankyta begalė nematytų Europos vietų mane privertė jas įsimylėti. Gimė nenužudomas noras atvykti vėl ir vėl. Dar kartą išgyventi patyrimus ir lipdyti naujus prisiminimus. Laisvė, kurią pajutau žengdama žingsnius Portugalijoje ir Paryžiuje mane įkvėpė ilgam. Svilinanti kaitra pridėjo egzotiško prieskonio visiems mano potyriams. Tas savaites tikėjau, jog su Europa viskas bus gerai. Su žmonija viskas bus gerai. Vieną dieną rasizmas, homofobija, seksizmas ir patyčios išnyks, visi mes be galo mylėsime kitokius ir gatvėje žvelgsime į juos ne dėl nepaslepiamos neapykantos, o dėl pasididžiavimo ir meilės.
Ir aš žvelgiau. Aš su šypsena lydėjau juodaodžius vaikinus susikibusius rankomis, aš pavydėjau pasitikėjimo merginoms su ne stereotipinėmis figūromis, kurios dėvėjo trumpus šortus ir marškinėlius. Ir aš tikėjau, jog viskas bus gerai.
Aš mačiau, jog jau dabar yra. Ir dabar aš rašau ir verkiu. Verkiu iš begalinio noro, kad mano vaikai gyventų laisvoje planetoje. Kad mano vaikams nebūtų lipdomos etiketės, kad mano vaikai galėtų rengtis tą, ką jie norės, susitikinėti su tuo, ką mylės, išreikšti save nebijant aplinkinių reakcijos.
Taip, Jakšto gatvė. Nuo šiol tai magiška ir prisiminimus galvoje atkurianti vieta. Jakšto 9, Vaidilos teatras, tapo mano namais, savanorių ir darbuotojų komanda – mano šeima. Naujai atrasti ryšiai, nuoširdūs pokalbiai ir juokas. Ugdžiau savo asmenybę, sutikau galybę nuostabių žmonių, visą savaitę laukdavau sekmadienių – vakarų praleistų teatre. Neapsakoma patirtis ir prasmė. Jausmas, kai padėdama kitiems padedi sau, pakraudavo mane visai ateinančiai darbingai savaitei. Vaidilos teatras tapo sekmadienine malda, užkonservuojančia gerąsias mano emocijas.
Kova su savimi ir noras nusiplėšti odą.
Apie tai jau kalbėjau. Jei dar nesusipažinot, kviečiu paskaityti patį pirmąjį įrašą šiame tinklaraštyje (čia). Vis dar kovoju su savo baimėmis ir kompleksais, tačiau gatvėje nebeatpažinčiau psichologiškai lieso žmogaus, kuris buvau tada, kai pase dar buvo skaičius 16.
Nauja šukuosena ir pasitikėjimo savimi pliūpsnis.
Čia toks įdomesnis aspektas. Jau seniai save įsivaizdavau kitaip ir šiais metais pagaliau kažką pakeičiau. Nors ir nepasiekiau to išsvajotojo rezultato, pasitikėjimas savimi plūstelėjo mano venomis, kai pradėjau atrodyti taip, kaip ilgai norėjau. Ir iš tiesų, kai gyvenime įvyksta pokyčiai, norisi tai parodyti visam pasauliui. O kaip gi kitaip išreikši save, jei ne per išvaizdą? Jausmų išsivadavimas viduje, minčių protrūkiai peraugo į matomus pokyčius, kurie suteikė dar daugiau stimulo būti savimi, atrodyti, rengtis taip, kaip sako širdis. Tą, kas atspindi mano asmenybę. Keiskimės. Parodykim pasauliui tikrąjį save. Plaukus, kurie atspindi sielą, drabužius, kurie apibūdina jūsų vidinę būseną, šypseną, kuri liudija, jog mes visi žmonės. Individiualūs, be galo trapūs ir išskirtiniai žmonės.
Prioritetai ir visiškas pasimetimas.
Septynioliktaisiais gyvenimo metais, manau, supratau, ko noriu iš gyvenimo, ir tikslingai pradėjau daryti žingsnius mane dominančiose srityse. Pradėjau rašyti, atlikau praktiką renginių organizavimo įmonėje bei žiniasklaidoje. Atrodo nuostabiai – jaunas žmogus žino, kuo norėtų užsiimti visą likusį gyvenimą, gyvena aistromis, turi hobių ir veiklos, tačiau kuo daugiau dariau, tuo labiau pasimetus tapau. Pradėjau abejoti savo pasirinkimais, pradėjau norėti daugiau, viskas tapo šiek tiek nuobodoka ir per paprasta, rodos, nebeliko iššūkių ir viskas ėjosi per daug gerai. Nors ir esu žmogus mylintis komforto zoną, mėgstantis būti vietoje, kurioje yra srities specialistas, iššūkiai man – būtinybė. Staiga pradėjau žinoti, rodos, per daug, manyje tūnojo per didelis kiekis užtikrintumo, todėl visiškai nebesirūpinau ir pradėjau plaukti pasroviui. Priėmiau staiga atsirandančius pasiūlymus ar galimybes, nusprendžiau išbandyti viską, galvodama tik apie geriausią šiandienos rezultatą. Ne po metų, ne po penkerių, o šią minutę. Neturiu aiškaus plano, kuris, seniau maniau, yra būtinas. Noriu paimti iš gyvenimo viską, ką jis turi man pasiūlyti ir pasistatyti pamatus ateičiai. Dėkoju už visas galimybes, dėkoju už išbandymus ir išlipimus iš komforto zonos. Tai man be galo svarbu. Veikdama tai, kam jaučiu didelę aistrą, jaučiuosi turinti galią, jaučiuosi reikalinga ir turinti ką pasakyti, jaučiuosi puikiai, nors kartais ir prislėgta per didelės įtampos ar besiveržiančių emocijų.
Aš – moteris.
Labai noriu parašyti daug ilgesnį tekstą šia tema ir dabar, manau, paliksiu intrigą. Moteriškumas man pasidarė be galo svarbus ir vertintinas. To be continued...
Muzikos galaktika ir mano vardu pavadintos kometos. Valandos kelionės troleibusu į Kosčiuškos gatvę.
Šie metai buvo tikrai įspūdingi iš kurio kampo tik bepažvelgtumėme. Dabar rašydama matau, jog suskaičiuoti galima net virš tūkstančio simbolių, kuriais dalinuosi savo mintimis šiandieną. Muzika – bene didžiausia gyvenimo dalis. Ji tokia paini ir tokia stebuklinga, ji tokia gniuždanti ir įkvepianti, jog jums suprasti tai, ką man reiškia reiktų dar bent tūkstančio simbolių, todėl, taip, vėl intriga, tai paliksiu atskiram įrašui ir nekantrauju pasidalinti šia pamoka su jumis.
Man septyniolika. Tiek nedaug ir taip baisu.
Visi brendimo metai – lyg viena mokslo metų diena. Maratoną bėgančios laikrodžio rodyklės kaip reikiant įsibėgėja. Iš atminties išsitrina ilgi dušai plaunant nuodėmes. Po pokalbių, bemiegių naktų ir suvaidintų malonumų.
Tai tas pats šeštadienis, ta pati valanda, tačiau veidai pakitę, jausmas kitoks. Jaučiuosi (ironiška) pasenusi, jaučiuosi žvelgianti į pasaulį pakitusiomis akimis. Bijau, be galo bijau, tačiau taip gera ir taip jauku. Dalinuosi ir veju baimę šalin. Bandau daugiau šypsotis, kol pyktis vėl neprasiveržė. Bent jau noriu bandyti. Be galo noriu bandyti. Bandykit ir jūs. Pasiseks. Tikrai pasiseks. Dar vieni metai priešakyje, dar sauja emocijų ir prisiminimu, dar sauja įkvėpimo ir pamokų. Ir aš dalinsiuosi.