Atrodo lyg vėl ruoštumeisi važiuoti automobiliu. Vidutinis greitis, nelygi kelio danga. Staiga pasiekiu įspūdingą greitį - tokį, dėl kurio labai jaudinčiausi, jei šiuo metu sėdėčiau keleivio sėdynėje, skriejant neribojamo greičio automagistrale. Greitis didėja. Nepraeina nė akimirka, kol pajuntu, jog atsiplėšiame. Dar niekados nemačiau miesto vaizdo paukščio akimis. Per rūką vos įžiūriu kontūrus ir siluetus. Ausys užgulė visai kaip Ispanijos kalnuose. Per melodijų garsus beveik to nejuntu išskyrus momentus, kai tenka praryti seilių sankaupas, susikaupusias kramtant aitrią mėtinę gumą.
Siauras ruoželis sausumos, paskendusios vandenyje. Pačiu laiku atsisukau. Nebeatpažįstu vietovės praėjus vos dvidešimčiai minučių. Aplamai, nežinau, ar galėčiau pažinti netgi gimtinę.
Paukščiai regi kitaip.
Vis dėlto mąstau apie greitį. Nesuvokiu, kiek kilometrų per valandą skrendame, nes nuolatinis brovimąsis į atmosferą sukelia vidutinio priemiesčio kelio greičio pojūtį.
Vaizdas lange nusidažęs keliolika melsvų atspalvių. Žydrame fone matyti atskiri debesų sluoksniai kamuolinių debesų, primenančių lengvai nupučiamas saleles. Akių lygmenyje plūduriuoja ilgi plunksniniai debesys, lengvai įsimaišantys į dangų ir tarsi pranykstantys atmosferoje, bežiurint į tašką ilgiau. Visuomet svajojau mokėti nutapyti tokį dangų. Taip susluoksniuoti spalvas, jog jos, rodos, virstų viena kita. Taip, jog atrodytų, jog matau tik vieną vientisą spalvą, tačiau įsižiūrėjus įžvelgčiau daug skirtingų atspalvių.
Galva po truputį pradeda plyšti. Smilkiniai skiriasi į skirtingas puses. Leidžiamės? Lemputė, įspėjanti apie saugos diržų užsisegimo būtinybę, dar nedega. Išsiimu iš kuprinės mėtinį ledinuką, į kurio popierėlį įvynioju jau skonį praradusį kramtomosios gumos gniutulą. Muzika ausinėse pasidaro per garsi - ausų užgulimas trumpam atslūgo. Ženklas apie diržų užsisegimą pradėjo žibėti. Danija pasitinka šviesiai gelsvais ir žalsvais laukų plotais. Visai kaip Lietuvoje. Lėktuvas pradeda suktis į skirtingas puses, pamatau tiltą per jūrą, uostą, jau minėtus spalvingus žemės sklypus. Nežinau, ar geriau jaučiausi kitame atmosferos sluoksnyje, ar arčiau žemės, tačiau jau netrukus jaučiu pastarąją po savo kojomis.
***
Visiškas atsipalaidavimas vaikštant gatvėmis. Nesuturistintas mentalitetas, kokybės, o ne blizgučių siekis. Ypač žavi tai, jog aplankant Švedijos miestus ir miestelius nesijauti turistu. Suvenyrų parduotuvėlių tenka net paieškoti, didmiesčių gatvėse išvysi prekybos centrus, prekinių ženklų parduotuves, o ne stambiais užrašais šaukiančias suvenyrų ir prabangių analogų lentynas. Visur puikiai susikalbėsi anglų kalba, o ir atsakymo sulauksi sklandžiu akcentu. Pirmą dieną patyrusi šoką, kai palyginau savo aprangą su aplinkinių, antrąją jau bandžiau paliekant namus išeiti apsirengusi kuo paprasčiau. Ir iš tiesų švedžių merginų stilius mane be galo sužavėjo: daug sportinių drabužių, plačių megztinių, platėjančių džinsų, vintažinių delno dydžio rankinių. Savomis akimis pamačiau definiciją posakiui “grožis slypi paprastume”. Švelniai blizgančios, pamaitintos lūpos, blakstienų perbraukimas tušu, blizgantys šviesūs plaukai ir ryžtingas žvilgsnis iš jų akių puikiai derinasi su šypsenomis, prislopintu juoku ir atsipalaidavusia laikysena.
Atkreipiu dėmesį ir į visišką laisvę, o svarbiausia jos nesureikšminimą. Ne paslaptis, jog Skandinavija yra ypač liberali. Tuo įsitikinau Malmo bažnyčioje pamačiusi renkamas lėšas LGBTQ bendruomenei, šalies suvenyrus su vaivorykštine vėliava, žmonių abejingumą kitokiai aprangai ar šukuosenai. Visi koncentruojasi savo gyvenimuose, nešvaisdydami laiko kritikuojant kitų pasirinkimus.
Kitokių rasių, seksualinių orientacijų žmones vietiniai priima kaip visiškai įprastą reiškinį, dažniausiai net neatkreipdami dėmesio į kitokią odos spalvą ar partnerį, su kuriuo susikabinama rankomis.
Labai lengva pačiai susidaryti įspūdį apie šalį. Prieš atvažiuodama negirdėjau jokių nereikalingų reklamų, nesidomėjau įžymiomis turistinėmis vietomis. Kritau atmerktomis akimis, išskėstu glėbiu ir man iš tiesų pasisekė tiek išvysti, tiek apglėbti ir susirinkti be galo daug. Vaizdų, akimirkų, garsų ir skonių - prisiminimų, atgulusių į stalčiukus smegenų pusrutuliuose ir neatkartojamų fotografijose.
Dar laukia nepilna savaitė, o aš jaučiuosi keistai sava, lyg gyvenčiau ratais išvaikščiotame mieste tarp pažįstamų veidų. Aplinkos pakeitimas atnešė be galo daug naujų siekių, projektų ir savęs tobulinimo idėjų. Netrukus vėl kilsiu į orą, grįšiu į tikrovę, gimtas gatves, paskutinių trijų vasaros savaičių šurmulį, šoksiu koncertų garsuose su besišypsančiais draugų veidais, keliausiu į darbą, brandinsiu motyvaciją ir siekius ateinantiems mokslo metams. Netrukus ateis rugsėjis ir žali lapai pakeis savo spalvą, kol galiausiai palies žemę. Tikiuosi, jog kaupta per vasarą motyvacija manęs neapleis ir su ryžtu pasitiksiu lietingąjį rudenį. O kol kas, dar 25 dienos. Dienos saulės, nepriklausomų svaigių akimirkų, muzikos garsų ir rožių espresso vokiečių gatvėje. Kol vėl bus metas pakilti.