Labai netvarkinga, bet labai tikra. Tokios ir mano mintys – nepagaunamai lekiančios ir sunkiai sudėliojamos. Metaforiški asmeniškumai savaitės prizmėje. Lūkesčiai, tikslai, nusivylimai. Informacija tiems, kas retkarčiais susidomi.
Pirmadienio popietė. Kūną atgaivinantys mėtų arbatos gurkšniai verčia atsipalaiduoti ir nurimti. Į ausis liejasi instrumentinės muzikos garsai: pakaitomis groja orkestrai, Bacho siuitos, Šopenas ir lengvai brazginama gitara. Spotify, muzikos programėlių stebuklų stebuklas, be kurio neišgyvenčiau nė dienos, stebina savo skoniu ir pasirinkimų gausa. Šis grojaraštis, neva sukurtas intensyviam mokymuisi, šįsyk neprideda motyvacijos atlikti krūvą besikaupiančių darbų, o priverčia mane įsiklausyti į save ir dar labiau užsisvajoti.
Šis pirmadienis vienas iš geresnių. Pamažu šylantis oras verčia šypsotis be priežasties, kiekviena valanda pateikia naujų iššūkių dozę. Grįžau namo pilna noro padaryti aibę darbų, tačiau bijau neprarast jo – įkvėpimo, todėl bandau viską kuo greičiau sudėti į tuščią lapą. Pamažu atsirenku tai, kas teikia man begalinį džiaugsmą ir tai, ką padaryti nereikia išskirtinio prisiruošimo. Balandis stebina mane rašymo galimybių gausa ir grįžusiu malonumu. Galėčiau mesti aplinkui viską už išleisto naujo įrašo ar straipsnio malonumą, už kiekvieną malonų žodį ir kiekvieną minutę, kai pirštų pagalvėlės liečia kompiuterio klaviatūrą. Pavasaris, atrodęs be galo niūkus ir persmelktas rutinos, atgimė įnešdamas dar neregėtų spalvų.
Kasdien atsikeliu su mintimi, jog, atkentėjus dieną, ateis naujas rytas, jog greit bus geriau, greit nebeliks bereikalingo streso ir problemų. Tai mane varo į beprotybę, nes mąstau, jog neišnaudoju akimirkų ir nesimėgauju sekundėmis. Tačiau šįsyk viskas kitaip. Po savaitgalio esu pilna jėgų įveikti savaitę. Giliai įkvepiu ir esu pasiruošusi visoms krūvoms darbų. Emocinė būsena kinta labai greitai. Sekundę aš džiaugiuosi, kitą sekundę užsidengiu delnais ausis ir nebenoriu girdėti nė menkiausio virpesio, nenoriu girdėti plakančios širdies dužių, kurie, pridėjus du pirštus prie riešo, o delną prie kaktos, man primindavo apie nesustabdomą kraują, vis tekantį mano venomis ir arterijomis. Nežinau, ar visuomet sutinku su savo mintimis, nežinau, kodėl leidžiu joms prasiveržti neprašomoms. Gyvenu akimirkose, kai abejonių mažėja, o su didesniu užimtumu ateina dar didesnė motyvacija ir noras. Faktas, jog po mėnesio darbų sąrašuose, galvoje ir dienyne nebeliks nė ženklo fizikos sukelia dar didesnį pasitenkinimą, o aš nekantrauju pasinerti į istorijos ir literatūros jūrą. Jaučiuosi individu, kuris laisvai priima sprendimus, individu, kuris mato savo ateitį ne miražo pavidalu, o istorijos vadovėlio lapu.
Jau patirti važiavimo dviračiu ir plonos palaidinės malonumai atneša gaivios vasaros kvapo. Noriu išmokti kažko naujo, noriu perlipti per save, noriu didžiuotis savimi, noriu suvokti dar daugiau, noriu šypsotis, noriu gyventi akimirkomis ir jomis dalintis. Pastarieji keturi mėnesiai pralėkė taip greitai, jau bijau, jog vos spėsiu už skverno gaudyti trimetę vasarą. Noriu įkvėpti daug skirtingų spalvų, suktis ratu iki tol, kol prarasiu pusiausvyrą ir jusiu šiltą žolę, noriu juoktis kartu su jūra, noriu valgyti tirpstančius ledus ir kad jie tekėtų per mano šlaunis, noriu šokti lietuje ir permirkti baltus drabužius. Noriu pajusti visus elementarius ir paprastus gamtiškus dalykus, kurie atrodė tokie bereikšmiai. Susimąstau, kad senstu. Be galo noriu justi kiekvieną vasarą, be galo bijodama jas greitai prarasti.
Viskas kinta taip greitai, jog prisibijau planuoti. Jaučiuosi kaip viena iš Paramore dainų. Melodija neša kojas šokti, o žodžiai primena kiekvieną sunkią akimirką.
Galva plyšta nuo garso, kurį sukelia bėgdamas laikas. Šiandien jau ne pirmadienis. Mūzos jau pabėgo, bandau jas šaukti atgalios ir nesiteisinti tik jų nebuvimu. Aš ne rašytoja, o laukėja. Nešiojuosi ant pečių galvą, kuri pilna minčių, tačiau mintys užrakintos narve, nuo kurio raktą vaikystėje pavogė. Dažnai pavyksta pralaužti grotų strypą, padidinti tarpus tarp jų, tačiau baimė susižeisti neleidžia panaudoti visų jėgų. Mūzos netelpa į tą narvą. Jos per didelės, tuo pat metu sugebėdamos būti tokiomis mažulytėmis, kad kartkartėmis gali jų neužuosti ir nepastebėti. Jos mėgsta tylą arba liūdną muziką, jos mėgsta aitrią arbatą, jos mėgsta šviesą tamsoje. Visuomet, visai netyčia pradėjus džiaugtis šviesa, jos iš kažkur pasisavina lopinėlį tamsos ir besąlygiškai nori juo dalintis. Tekstas, kuris turėjo atnešti džiaugsmą staiga virsta, rodos, pamirštomis, tačiau vis tik giliai tūnančiomis skaudžiomis mintimis. Gal aš viską per daug sureikšminu? Turiu pasiteisinimą. Siekiu pasitenkinimo, siekiu vidinės tobulybės. Kam gyventi, jei nebūsi patenkintas kiekviena diena, kokia džiaugsminga, ar liūdna ji bebūtų? Sureikšminu, nes man svarbu detalės, man svarbu detalus realus sprendimo planas. Detalus planas, kaip siekti tikslo, detalus žaidimo taisyklių paaiškinimas. Nežinomybė dėl rytojaus verčia mane elgtis impulsyviai ir neatsakingai. Mėgstu iššūkius, mėgstu kai mane priverčia perlipti per save, nors pirmiausia ir sakau, jog tai be galo sunku. Tai sunku, bet mėgstu tai, nes be postūmio pati niekuomet neprisiversčiau. Naktimis šypsausi, kai mane įtikina išlipti iš komforto zonos. Paslapčia net pradedu tai mėgti. Mano kasdienybė vis dažniau krypsta nuo planų ir tai darosi malonu.
Kažkas priverskit mane atsikelti ir padėti visas varneles sąraše, įvykdyti visus tikslus. Visos svajonės ir sapnai verkia smegenų kamputyje, tačiau be galo sunkiai prisiverčiu judėti. Negaliu to paaiškinti ir niekaip nesuprantu. Nesuprantu daug dalykų. Kodėl žudau save, puikiai žinodama pasekmes? Kodėl nepasimokau po nusivylimų ir klaidų? Kodėl pavasario šiluma atėjo būtent tada, kai norisi susikaupti? Kodėl taip norisi išklysti ne tuo takeliu? Tiek daug skirtingų dvejonių, kad net neturiu, kur plėstis rašant, nes pati nesuvokiu, kaip atsirinkti tinkamas mintis. Tiek daug skirtingų jausmų, kad vis tik norisi visus juos perteikti. Noriu tikėti, jog kažkas jaučiasi taip pat. Visą gyvenimą norėjau, jog kažkas suprastų ir jaustųsi taip pat. Tai terapija. Terapija pačiai sau. Galbūt atsakymai ateis greičiau nei tikiuosi? Kodėl mes, žmonės, tiek daug nesuprantam? Kodėl pripažinti taip sunku? O ką daryti, kai nesupranti, ką pripažinti turėtum? Kas suras atsakymus? Žinau, jog turiu jų ieškoti pati, bet vis tiek klausiu. Nesustoju klausti ir primenu sau dvimetį vaiką, kuris tik pradeda pažinti pasaulį. Visi mes vaikai. Visi mes esame tie, kurie iki galo dar nieko nepažino, tik vieni dar vis ieško, o kiti dedasi seniai suradę ir šiltai sėdi prieš saulę sukryžiavę kojas.
Kodėl mūzos, taip mylėjusios mane anądien jau susipakavo lagaminus? Greičiau nei spėjau atsikvėpti, greičiau nei spėjau atsakyti, greičiau nei susivokiau.
Suraskit neišsenkantį motyvacijos šaltinį ir padovanokit man žemėlapį, kad nukeliaučiau iki jo. Šiandien penktadienis. Nebeliko mėtinės arbatos ir ją mėgstančių mūzų. Likau tik aš ir tu. Nieks nematė, tačiau tai įamžinta juoda ant balto.
Gal mėgsti mėtų arbatą? Būk mano mūza.