Kvėpuodama kuriu istoriją. Palieku jos pėdsakus takelyje. Šiandien dalinuosi tuo kas šią akimirką skaudina labiausiai, tuo, apie ką noriu šaukti. Padrikai, be nuoseklios minties ir su daugybe nukrypimu. Taip, kaip jaučiu, taip, kaip patyriau. Visiškai atvirai ir nė detalės nenuslėpdama.
Viskas prasidėjo anksčiau nei prisimenu. Nesuprasdavau, kodėl tas pats žmogus, kurį tėvai vadino gražiausiu pasaulyje neįtiko klasiokams. Nesuprasdavau, kaip galėčiau pakeisti "žuvies" akis, kodėl mano antakių plaukelių nematyti, kodėl mama mane rengia tais "bomžiškais" rūbais. Buvau įsitikinusi, jog mano akių spalva pati gražiausia pasaulyje, nes buvo tokia pati kaip mamos, vilkėdama spalvotus golfus ir rožines kelnes jaučiausi kietai, nes daugelis gražesnių drabužių buvo dovanoti užsienyje gyvenančios močiutės, o auskarai iš karoliukų, kurių turėdavau tiek, kad kasdien keisdavau poras, buvo suverti mano pačios rankomis. Tada nereikėjo nei instagram'o, nei youtube, tada nežinojau nei vienos influencer'es ar prekinio ženklo, tada aš skaičiau knygas ir ėjau miegoti aštuntą vakaro, apsikabinusi savo pliušinį šuniuką, kurį gavau vienerių metų gimtadienio proga. Žodžiams nenumaldomai veržiantis iš klasiokų lūpų pamažu pradėjau save lyginti su aplinkiniais. Pradėjau matyti savo "trūkumus" žvelgiant į veidrodį ar stebint kitus žmones.
Pamažu jaučiausi vis negražesnė, norėjau savo veidą ir kūną slėpti, kompleksų vis daugėjo, kitų nuomonė tapo svarbesnė už savo pačios.
Tik vėliau, bręstant asmenybei, supratau, jog visi etikečių klijuotojai pradinėje mokykloje buvo vaikai, kuriems be galo stigo tėvų, valdančių šešiaženklių skaitmenų apyvartos verslus, dėmesio ir šilumos. Taip, atžalos švęsdavo įspūdingus gimtadienius, puikuodavosi firminėmis dovanomis, tačiau negirdėdavo pasakų prieš miegą ir savaitgalių nepraleisdavo prie ežero. Taip, jie buvo vaikai, bijantys būti netobulais savo idealioje šeimoje, dangstantys savo pačių kompleksus, to patys dar net nesuprasdami. Pabrėžimas kiek daug švarkelių mergaitė turi spintoje, kiek kartų ji skridusi lėktuvu, ir kad jos "Blackberry" telefonas yra geriausias klasėje varydavo mane iš proto. Jaučiausi maža ir bereikšmė. Šlykšti, negraži ir niekam neįdomi šioje tobuloje ir standartinėje visuomenėje.
Pradingus kenkėjiškiems veidams susiduriu su pačia savimi. Kai man buvo maždaug dvylika, nežinau tiksliai kur ir kaip, bet pažvelgusi į veidrodį pirmą kartą norėjau jį daužyti. Norėjau sutrypti atvaizdą jame, susipjaustyti jo šukėmis savo padus, norėjau užglaistyti pėdsakus ir įrodymus. Pažvelgusi į savo atvaizdą nemačiau gražių bruožų, kuriuos įžvelgiau kituose, mačiau tik bjaurastį ir dar nepažintas raudonas dėmeles prie nosies. Būtent tada prasidėjo kova, kurioje kaunuosi iki šiol. Daktarai nepadėjo kovoti su liga ir visi kartodavo tą pačią priežastį "paauglystė". Pirmieji dermatito požymiai augo ir vertė mane jaustis vis negražesne. Pasitikėjimo smukimas pasireiškė ir kitose srityse. Pradėjau bijoti lipti į sceną, dainuoti - daryti tai, ką, maniau, dariau geriausiai gyvenime. Kitų vaikų pašaipos liejo mane su žemės dulkėmis, pradėjau bijoti savo balso. Viskas, ką dariau nebuvo pakankamai "normalu", kad įsiliečiau į minią ir netektų girdėti aplinkinių žodžių, kurie davė pagrindą didžiulei nemeilei sau.
Nuo tada, kai prasidėjo jau minėti perioralinis ir seborėjinis dermatitai, prasidėjo ir replikos apie juos. Nekaltinu tų, kurie šaipėsi, nekaltinu, jie nežinojo, kaip nežinojau ir aš, kad odos makiažas tokiame jauname amžiuje ligą dar pablogins. Man tai buvo išsigelbėjimas, kurį storu sluoksniu kasryt tepdavau ant savo veido, didžiuodamasi galėdama praleisti dar vieną dieną mokykloje negirdėdama nei vieno komentaro. Užsimaskavusi problemų nematydavau ir pati. Makiažas padėjo susigrąžinti kruopelytę prarasto pasitikėjimo, jaustis gražia, jaustis reikšminga.
Bėgo laikas progimnazijoje, bėgo ir smėlis mano pasitikėjimo savimi laikrodyje. Nežinojau, kas yra meilė sau. Palaipsniui dermatitas paliko nuo mano veidą (tai lėtinė, neišgydoma liga, kurios požymiai pasireiškia protarpiais), tačiau buvau pripratusi prie makiažo ir nei dienai nuo jo nesitraukiau. Savotišku makiažu virto ir skydas, kuriuo dangsčiausi nuo aplinkinių.
Nemokėjau atsiverti, dalintis savo nuomone ir emocijomis dėl kritikos baimės. Kasdien dalyvavau Venecijos kaukių festivalyje.
Baigus aštuonias klases mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Jei nebūtų įvykęs šis pokytis, dabar nerašyčiau šio įrašo taip atvirai, tiksliau, nebūtų apie ką rašyti, nes vis dar jausčiausi tokia pat maža, negraži ir nesvarbi. Taigi, atėjus į gimnaziją mano akys pradėjo plėstis kasdien. Mane pradėjo supti dešimtys visiškai skirtingų, netelpančių į standartus žmonių. Visi jei vilkėjo skirtingus drabužius, mėgo pačią išskirtiniausią muziką, jų plaukai buvo nudažyti vaivorykštės spalvomis, visi jie turėjo skirtingas istorijas, skirtingus potraukius ir aistras. Niekam buvo neįdomu, kad jaučiausi kitokia. Tiesą sakant, pasijutau kaip niekad normalia. Gimnazija pavertė mano nuomonę svarbia, pavertė mano talentus vertintinais, išvaizdą - individualumu, kurį reikia vertinti ir nebandyti slėpti.
Nesusimąsčiau apie meilę sau. Džiaugiausi, galėdama atsiskleisti naujomis spalvomis, dalintis mintimis su dar neištyrinėtais žmonėmis. Baimė išliko. Jai pradėti blukti trūko postūmių. Makiažas, dangstantis visiškai sveiką odą, vis dar liko, nes labiau nei bet ko kito bijojau būti teisiama, bijojau sulaukti neigiamos aplinkinių nuomonės, žvilgsnių praeinant koridoriumi.
Stuktelėjo ji, aknė. Karingai žengė kartu su senu priešu - dermatitu. Jie suvienijo pajėgas prieš mano odą ir privertė verkti naktimis ištisas valandas. Negalėjau žvelgti į save. Akys, pripratusios matyti nugludintą odą, tryško druskingu vandeniu, dar labiau ardančiu mano odos audinį. Makiažas - blogai, tačiau be jo iš namų išeiti neprisiverčiu. Tikėjausi, kad įvairių prausiklių pagalba galėsiu sutvarkyti šią problemą, bet jie pridarė dar daugiau rūpesčių. Nenorėjau apkrauti savo tėvų, kasdien grįžtančių vėlai vakare, užsiėmusių dviem mano seserimis, atiduodančių man viską ką tik gali. Nenorėjau versti jų šimtais mokėti už mano gydymą ir tverti mano ašaras bei dejones. Vieną dieną, kai odos būklė buvo ypač pablogėjusi, tvirtai nusprendžiau, kad man reikia perlipti per save. Visą savaitę ėjau į mokyklą be taškelio pudros ar maskuoklio. Po vienos savaitės pasidarė emociškai lengviau tai tęsti vėl ir vėl. Iškart po naujų metų sutiktuvių apsilankiau pas dermatologą.
Pradėjau gydymą, kuris leido man atrasti meilę sau.
Kas mane pažįsta žino, jog bene pirmoji mane įkvėpusi moteris buvo dainininkė Justė Arlauskaitė. Ji padėjo man suvokti moteriškumo prasmę, iškelti galvą ir kovoti už savo poziciją, pasitikėti savo stiprybėmis ir lavinti silpnybes. Justė dažnai prabyla apie meilę sau ir kaip sunku, tačiau kaip visgi yra gera ją išsiugdyti. Nesupratau, ką ji šneka, nesupratau, kas sudaro šį terminą, kol pati nesusidūriau su didžiuliu pakitimu. Kaip jau minėjau, pradėjau odos gydymą, kuris pirmą mėnesį nedavė jokių rezultatų ir tai mane neramino. Tačiau, aš turėjau be galo daug vilčių, kad pagaliau galėsiu jaustis gražesne, sutvirtinti pasitikėjimą savo išvaizda ir jėgomis.
Gydymas tęsėsi ir davė gerų rezultatų. Žinoma, procesas labai lėtas, tačiau pradėjau džiaugtis mažais pasiekimais ir pagerėjimais. Vertinu odą kaip vos ne brangiausią savo turtą, galiu teigti, jog laiko, pastangų ir pinigų į ją įdedu tikrai daugiau už bet kurią kitą veiklą ar pirkinį. Neneigsiu, tikrai būna dienų, kai palūžtu, kai noriu eiti iš namų su kauke ar gulėti lovoje visą dieną. Su pasitikėjimu sakau, jog tai nėra blogai. Tie periodai ateina ir praeina. Kasdien stengiuosi pasakyti sau kažką gero, nors mažytį komplimentą, nebausti savęs už mitybos plano nesilaikymą, sporto klubo praleidimą ar per didelį kiekį serialo serijų. Jaučiu, jog pavargau. Pavargau kovoti ir tilpti į rėmus. Noriu nebegalvoti, noriu būti savimi, tokia, kokia būnu naktimis, kai nieks manęs nemato, noriu džiaugtis kiekviena man suteikta diena, kiekvieną ją sugebėti išnaudoti judant link troškiamiausių tikslų.
Jaučiuosi visiškai kitu individu. Sau patinku labiau nei bet kada anksčiau. Pagaliau mane supa žmonės, kurie kalba tik padrąsinamai, o ne pašaipiai. Emocinė būsena, pripažinsiu, yra labai svyruojanti, motyvacija kasdien lenda vis gylyn. Na, bet čia jau kita tema, kuriai nagrinėti prireiks kito vakaro, kito įrašo. Svarbiausia šią akimirką, jog myliu save. Bandau pamilti kiekvieną savo netobulumą, impulsyvų veiksmą, per garsų ginčą, netaiklią nuomonę. Bandau suvokti visą tai kaip mano asmenybės daleles. Bandau save matyti kaip planetą visatoje, o ne kaip nežymią dulkelę juodojoje skylėje. Bandau semtis visą pasaulio orą ir vandenį į save, kad galėčiau pajusti šį jausmą ir skonį, priverčiantį jaustis gyva. Gyva tokia, kokia esu. Kvėpuojančia be kaukių ir dėliojančia žingsnelius savu taku.
Pakelėje augs juodųjų serbentų krūmas.
Kodėl serbentų? Myliu serbentus. O gi geriausia - būti apsuptai to, ką myli.